Už nugaros paliekame mylių mylias nudardėto kelio. Miestus keičia miesteliai, juos- kaimai ir miškai. Mūsų tikslas-  giria. Tad pasiekiame pasienį, mūsų radijas pradeda barbėti rusiškai. Pasukame dešinėn, po to kairėn, mašinos pilvu 🙂 nušliaužiame miško keliuku ir tadam! Dar vienas miškas? Tik ne man. Tai kvapų, garsų, pojūčių šventovė. Nesibaigiantys medžių legionai, sutinka mus. Nors lašnoja, bet tai netrukdo eiti gilyn ir uosti, jausti, matyti tai…, dėl ko mes palikome mylių mylias buvusio laiko…

Karšuvos giria. Rugpjūtis 2020m.