Šakos, lapai sušlamėjo, kažkas nusijuokė, perbraukė plaukais veidą ir nubėgo į tankmę. Lyg kviestų, ranka motų ir mes einam. Einam ir verčiam laiko lapus, nublukusius, bet vis dar įskaitomus. Ir skaitom, kaip ošia giria, vandenys dunkso ir juokiasi ten tankmėje, laikas praėjęs sakmėm apipintas. Didinga giria, bet praeitis užsidaro. Šiandiena jai nuosprendžiu tapo…

Labanoro giria.

Liepa 2020m.